Istorija
Domeikava yra didžiausia kaimo statusą turinti Lietuvos gyvenvietė. Iki žemės reformos XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje seniūnijos teritorijoje buvo įsikūręs 21 kaimas ir septynios kelių sodybų smulkios gyvenvietės. Po žemės reformos buvę gatviniai kaimai pabiro į vienkiemių kaimus. Spartus kaimų nykimas ir kraštovaizdžio pasikeitimas įvyko praėjusio šimtmečio viduryje, kai vykdant melioraciją, gyventojai buvo perkėlinėjami į ūkio gamybinių centrų gyvenvietes.
Didelių abejonių dėl Domeikavos vietovardžio kilmės nekyla, jis kaip Eigirgalos, Radikių, Voškonių, Romaškių kaimų pavadinimai yra asmenvardinės kilmės. Domeikavos vietovardžio krikštatėviai yra bajorai Domeikos, XVII-XIX a. gyvenę Žemaitkiemyje, vėliau – dviejose sodybose netoli Šakių kaimo. Šios pavardės palikuonių Domeikavos krašte jau seniai nebeliko. Prieškarinės Lietuvos laikais Domeikavos kaime įkurdinus pradžios mokyklą, ji buvo pavadinta Domeikavos vardu. Sovietmečiu pradžios mokyklai išaugus į septynmetę ir persikėlus į Juozapavos kaimą, ji atsinešė ankstesnįjį pavadinimą, kuris palaipsniui prigijo augančiai pagrindinei seniūnijos gyvenvietei.
Seniausia vietos istorijos liudininkė – Radikių vėlyvojo akmens amžiaus (apie 2000 m. per. Kr.) stovyklavietė. Ji yra Neries dešiniajame krante, II virš salpinės terasos smėlynuose, prie Lapienės upelio. 1959 m. ją tyrė Kauno istorijos archeologai. Rasta įvairių strėlių antgalių, rėžtukų, gremžtukų, kirvių ir kaplių nuolaužų, puoštos virvele ir įraižomos keramikos. Greta aptiktas kapinynas, kurį 1959 m. ir 1967 m. tyrė Kauno istorijos muziejus. Rasta radinių iš griautinių ir degintinių kapų. Jie saugomi Karo muziejuje, kai kurie Varšuvos archeologijos muziejuje.
Lantainių (Radikių) piliakalnis yra dešiniajame Neries krante. Jo ilgis – apie 150 m, statūs nuo slėnio kylantys šlaitai siekia 30 m aukščio. Šiaurės vakaruose nuo aukštumos piliakalnį skiria apie 30 m pločio įduba griovys. Šiaurės ir pietų pašlaitėje yra kultūrinis sluoksnis. Archyvinėje medžiagoje nurodoma, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą rusų pareigūnai kasinėjo piliakalnio viršūnę. Rasta lipdytos bei žiestosios keramikos dirbinių, kurie dabar saugomi Karo muziejuje, Kaune. Ties Voškonių aptiktas Kubulkų plokščiasis kapinynas, kuriame, pasak archeologų, laidota V-VI amžiuje. Jis yra ant nedidelės kalvos, apaugusios lapuočiais medžiais, tarp jų ir liepomis, kurių viena turi 10 kamienų, kita – 5.
Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Varluvos vietovardis: prūsų istoriniuose šaltiniuose minima Vorelauke. 1567 m. istorijos šaltinyje „Lietuvos kariuomenės sąrašai“ minimos Eygirdowo, Worlowo ir Romaszko bajorų giminės. Šie asmenvardžiai davė pradžią bajorų kaimų Eigirgalos, Varluvos ir Romaškių pavadinimams. 1886 m. sudarytame Lietuvos žemėlapyje minimi sulenkinti apylinkių kaimų pavadinimai: Eigergola, Vakance, Verlovo, Roži.
1882 m. pradėta statyti Kauno tvirtovė. Iki 1900 m. buvo pastatyti aštuoni fortai, devynios ilgalaikės artilerijos baterijos, kiti gynybiniai objektai. 1901 m. gegužę statomą IX fortą (Kumpės) aplankė Rusijos karo ministras gen. A. Kuropatkinas. Apžiūrėjęs forto apylinkes jis pastebėjo, kad galimas priešas, užėmęs Domeikavos aukštumas, galėtų išdėstyti savo artilerijos baterijas ir nekliudomas apšaudyti forto užnugarį, o pėstininkai prasiveržti į tvirtovės gilumą. Todėl karo ministras pasiūlė pastatyti grupę ilgalaikių įtvirtinimų.
XIX a. rašytiniai šaltiniai liudija, kad Domeikava yra „dvaras Kauno paviete, dešiniajame Neries krante, šeši varstai nuo Kauno miesto. Dvaras priklauso Kauno užmiesčio parapijai..." 1919 m. buvo sudarytas Lapių valsčius, o jo raštinė įkurta Lantainių vienkiemyje. 1926 m. prie valsčiaus valdybos buvo įkurta pašto agentūra. Visame valsčiuje prieš Antrąjį pasaulinį karą veikė šios mokyklos: Drąseikių, Didžiųjų Lapių, Mažųjų Lapių, Eigirgalos, Domeikavos, Linkavos ir Lantainių.
Seniūnijos teritorijos ribose kadaise buvo tankiai apgyventa Rožių apylinkė. Carinės Rusijos okupacijos laikais už dalyvavimą 1863 m. sukilime daug vietos gyventojų buvo ištremta į Sibirą, o iš šalia buvusio Ibėnų kaimo ištremti visi gyventojai. Ištremtųjų lietuvių vieton iš Rusijos buvo atkelta kolonistų, daugiausia sentikių. 1961 m. Domeikavoje įsikūrė Valstybinė mašinų stotis. Šalia stoties augo gyvenvietė: įrengtos gatvės, keliai, telefonų ir kitų komunikacijų tinklai. 1993 m. Domeikavoje pradėta statyti Lietuvos kankinių bažnyčia (vyriaus. archit. Kęstutis Pempė). Kertinį akmenį pašventino vysk. Sigitas Tamkevičius. Taip pat buvo pašventinta meistro V. Žilinsko išdrožtų skulptūrų grupė ir kryžius. Priešais bažnyčią kuriamas keturiolikos skulptūrų parkas – lietuvių tautos kančių kelias. 1995 m. pirmuoju Domeikavos klebonu JE kardinolas Vincentas Sladkevičius paskyrė kunigą Robertą Gedvydą Skrinską.
Tikra legenda tapo seniūnijos Salių kaimas: jame 1980 m. Vytautas Andziulis įkūrė pogrindinę spaustuvę „ab“. Jos visą dešimtmetį ieškojo, bet nerado sovietų saugumo tarnybos. 1980–1990 m. čia buvo slapta spausdinama įvairi religinė ir politinė literatūra (iš viso išspausdinti 23 leidiniai, kurių bendras tiražas – 141,5 tūkst. egz.). Dabar ši spaustuvė – Kauno Karo muziejaus filialas. Praeityje Saliuose, įsikūrusiuose prie Neries, vyko aktyvus gyvenimas, nes Neris buvo svarbi susisiekimo ir prekybos arterija. Manoma, kad tai buvusi sena žvejų ir vytinių (plokščiadugniai laivai, kuriais pirkliai iš Klaipėdos ir atgal gabeno krovinius) traukėjų gyvenvietė. Pro Salius Jonavos link į Rusiją traukė Napoleono kariuomenė, didžiulės prancūzų kariuomenės pajėgos su arklių traukiamomis patrankomis ir kita karine technika.
2002 metais Domeikavos seniūnijoje įregistruota apie 60 šeimų, gyvenančių Radikių kaime. Tai kauniečiai, nusipirkę ar praplėtę sklypus, pasistatę namus sodų bendrijoje „Radikiai“.
Dabartinio Šakių kaimo žemės kažkada priklausė kunigų seminarijai. Iki šiol ta vieta vadinama Šakių kaimo dvareliu. Tebestovi raudonų plytų gyvenamasis namas, keli ūkiniai pastatai (restauruoti), skalbykla su rakandais. Sovietmečiu seminarijos ūkis buvo likviduotas.
Domeikavos seniūnijos gyventojų skaičius pagal 2021 m. sausio 3 d. duomenis